Švietimo bendruomenėje – tarp mokytojų, mokinių ir tėvų – jautrumas vienas kitam yra ypatingai svarbus. Savižudybė dažniausiai yra gilaus psichologinio skausmo ar krizės pasekmė, o ne noras mirti. Daugelio tragedijų galima išvengti, jei laiku pastebime pasikeitusį žmogaus elgesį ir nebijome pradėti atviro pokalbio.

Kaip atpažinti, kad šalia esančiam reikia pagalbos?

• Žmogus užsimena apie gyvenimo prasmės praradimą, norą „nebūti“ ar „išnykti“.
• Pastebimas staigus elgesio pasikeitimas: užsidarymas savyje, stiprus liūdesys arba neįprastas ramumas po ilgo streso.
• Žmogus atsiriboja nuo draugų, šeimos, apleidžia pomėgius.

Ką daryti pastebėjus šiuos ženklus?

• Išklausykite be vertinimo. Leiskite žmogui išreikšti jausmus be baimės būti pasmerktam.
• Klauskite tiesiai. Klausimas „Ar galvoji apie savižudybę?“ neskatina nusižudyti. Priešingai – tai parodo, kad esate pasiruošę išgirsti tiesą ir padėti.
• Kreipkitės pagalbos. Nepasilikite su šia našta vieni. Pasiūlykite kartu kreiptis į įstaigos psichologą, mūsų Švietimo pagalbos tarnybos specialistus ar emocinės paramos linijas.

Atminkite – kalbėti apie savo sunkumus yra stiprybės, o ne silpnybės ženklas. Jūs esate ne vieni.

Nemokama ir anoniminė emocinė pagalba telefonu (visą parą):

• Jaunimo linija – 0 800 28888
• Vilties linija – 116 123
• Pagalbos moterims linija – 0 800 66366
• Vaikų linija (11:00–23:00) – 116 111
• Skubiu atveju – 112

Švietimo pagalbos tarnybos psichologai visuomet pasiruošę padėti pedagogams, tėvams bei mokiniams. Kurkime bendruomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi išgirstas.